Apie apsaugas snieglentinėjant

Ne vieną kartą esu išgirdusi klausimų apie apsaugas, tiksliau, kokias reiktų naudoti snieglentinėjant. Aš naudoju blauzdų, kelių, uodegikaulio/klubų ir šalmą. Tai apsaugos, kurios, nusprendžiau čiuožinėdama, yra man labiausiai reikalingos. Šis straipsnis, once again, mano požiūris ir nuomonė.

Kokias apsaugas naudoti ir kokių ne yra pačios snieglentininkės reikalas, o jų pasirinkimą dažnai įtakoja čiuožimo stilius. Parke paprastai jų reikia daugiau, važinėjant puriam sniege- mažiau.

Noriu iš karto pasakyti, kad, mano nuomone, vienokios ar kitokios apsaugos yra būtinos važinėjant bet kur ir nepriklausomai nuo važinėjimo lygio. Reikia prisiminti, kad ant kalno paprastai esi ne viena ir nesvarbu, kaip gerai pati bečiuožtum, kitas žmogus gali į tave atsitrenkti ir tu griūsi (o būna atvejų, kad žmonės ir žūva po susidūrimų), taip pat gali neįvertinti savo nuovargio, išsibaškymo, o tada sutrinka koordinacija ir gali griūti šiaip sau, iš niekur nieko. Ir galų gale yra atsitiktinumo faktorius, kai kas nors atsitiks ir tiesiog griūsit.

Tai kokias gi apsaugas naudoti?

Apsauga numeris vienas- šalmas.

Nesvarbu , kur važinėtumėte, nesvarbu, kokį stilių pasirinktum, jis- pati svarbiausia apsauga. Jei taip nebūtų ir žmonės slidinėjimo kurortuose nežūtų tik dėl to , kad buvo be šalmo, kai kurie kurortai nepradėtų leisti tokių reikalavimų, kaip privalomi šalmai iki 14 ar 16 metų vaikams.

Kokie pavojai gali kilti važinėjant įvairiais stiliais?

Park/urban gali trenkti galvą bet kurią akimirką. Jibbinant didžiausia problema užkantavimas ir galvos trenkimas į dėžes ar turėklus. Šokinėjant - smūgiai į gana kietai suplotą sniegą nepavykus gerai nusileisti. Freeridinant pavojingas "kanto pagavimas" arba kiti žmonės. Čiuožiant giliu sniegu- uolos ir medžiai, į kuriuos galima trinktelėti, uolos dažnai būna padengtos sniegu, bet nebūtinai storu jo sluoksniu ir todėl nematomos ir pavojingos.

Manau, kad aiškinti, kuo pavojingos galvos traumos, nereikia.

Na, o dabar prie apsaugų, kurios labiau reikalingos skausmui, nei rimtoms traumoms išvengti.

Kelių apsaugos.

Yra dvi rūšys pradedančiųjų. Vieni visada sėdasi, kiti- klaupiasi. Pastarieji daro tai, ko nerekomenduoja jokie instruktoriai, mat sėdynė atlaiko didesnius smūgius ( kaip beje ir alkūnės, palyginti su riešais, apie ką pakalbėsiu vėliau), nei keliai. Klaupikus iš karto pastebėsit kurortų baseinuose, nes jei jie važinėja be apsaugų, tai jų keliai atrodys kaip du greipfrutai (tie labai dideli raudoni). Keliai labai greitai sureaguoja į smūgius, į juos priplūsta daug skysčio, jie smarkiai ištinsta ir labai skauda. Smūgių užtenka tikrai nedaug, kad keliai smarkiai ištintų ir būtų apkartinta atostogų savaitė. Ir net jei jūs nesate klaupikas, visada galite pagauti kantą ir griūti ant kelių.

Jei nesate klaupikas, bet mėgstate važinėti parke, šios apsaugos tikrai pravers.

Blauzdų apsaugos

Jos nereikalingos freerideriams, tačiau jibbinant gali tikrai praversti neužtaikius ant reilų ar boksų. Patikėkit, blauzdikaulio skausmas yra ŽIAURUS, net ašaros ištrykšta nevalingai.

Klubų/uodegikaulio apsaugos

Va šitas, manau, įsigyja visi, kuriems nepatinka savęs kankinti (būna, kad žmonės mėgsta skausmą). Leptelėjus ant uodegikaulio į gerai sutretrakuotą sniegą ar ledą skausmas trunka keletą dienų. O pradedantieji, kurie išmokyti griūti, šiek tiek pagriuvinės ant sėdynės ne vieną dieną. Griuvinės ir pradėję čiuožti labai gerai, nes kaip ir šalmo atveju- visko pasitaiko. Parke važinėjantiens juo labiau, nes uodegikaulius labai mėgsta boxai, reilai ir tramplynų nusileidimai.

Mano "must" nr. 2.

Riešų apsaugos

Aš niekada nesusižalojau riešų (per petį nusispjauna tris kartus), tačiau tai dažna trauma tarp snieglentininkų, kai krisdami atgal jie atsiremia delnais, o ne alkūnėmis. Paprastai lūžta vienas iš riešakaulių. Skausmas, žinoma, neblogas. O ir patogumas nemažas, ypač, jei tai dešnė ranka. Pasidaro smagu keltis pašikniukais, atsistoti nuo žemės. Tačiau riešų apsaugos turi vieną problemą, nes, jei smūgis pakankamai didelis, ir jie bus apsaugoti nuo lūžio, ta energija pereis į alkūnę ir lūš ši. Tokia jau ta fizika. Todėl svarbiau ne riešų apsaugos, o protingas griuvimas. Riešais geriau nesiremti.

Alkūnių apsaugos

Jos apsaugo ne nuo lūžių, bet nuo skilimų ir smūgių bei skausmo. Visi žinome, kokie jautrūs nervai alkūnėje, jei esate bent kartą trenkusi alkūne į stalą, kampą ar ką nors panašaus. Stora striukė smūgį šiek tiek sušvelnina, o apsaugos tai padaro gana smarkiai. Jei žmogus taisyklingai griūna, jos bus tikrai naudingos.

Nugaros apsaugos

Jų pagrindinis trūkumas, jog jų kainos gana nemažos ir aš niekada dėl šios priežasties jų neišbandžiau. Tačiau tiems, kas atlieka didelius šuolius ir čiuožia dideliais greičiais jos tikrai pravers. Ypač šuolininkams. Dažnai nugaros apsaugas galima rasti pirkti kaip marškinius su nugaros "šarvu", pečių ir alkūnių apsauga.

Tai tiek tų apsaugų, tikiuosi padėjau susiorientuoti, kokias apsaugas pasiimsite į savo pirmąją, o gal ir -im(n)tąją išvyką su snieglente. Svarbiausia vadovautis protu, įvertinti riziką, savo būseną ir kitus faktorius. Po snieglentinėjimo apranga tikrai nesimatys tų daugybės apsaugų, su jomis tikrai patogu važinėti, o galiausiai, juk ir šuo kariamas pripranta, anot lietuvių liaudies išminties. Su sėdynės apsaugom šilčiau sėdėti ant sniego, riešų apsaugas galima rasti įtaisytas slidinėjimo pirštinėse, o šalmai pastaruoju metu tampa madingi ir su jais atrodysite gražiai ir protingai. Galima rasti tikrai patogių už nedidelę kainą (kad ir maximose roces kelių, riešų, alkūnių apsaugos) apsaugų. Šalmas ir prastas geriau, negu nieko, bet už sumą iki 200lt galima gauti gerą šalmą, jei tik netingėsite ieškoti. Klubų/uodegikaulio apsaugų kaina apie 70lt, nebent perkate labai žymių gamintojų prekes. Vienintelės brangios apsaugos yra body guard arba nugaros.

Vėliau pasistengsiu įdėti gamintojus, kurie yra populiariausi ir jų puslapius.

Wear your helmet, 'cause only astronauts and cartoon characters should see stars :).