Sezono uždarymas 2010-03-27

Na, ką gi, Lietuvėlėj ištirpo sniegas, bet sezono uždaryti nespėjom, tad nusprendėm patraukti į Latviją (Žagarkalns) su bene triguba proga: Simo gimtadienis, sezono uždarymas ir Simo įkrikštijimas į snieglentininkus.

Latvijoje, kitaip, nei Lietuvoje, sniego yra. Vietom jo daug yra ir ne ant trasų. Vaizdas, kai netoli Cesis miške pamatėm tikrai nemažai sniego, nudžiugino. Nusprendėm, kad Latviai užsidėję kažkokį apsauginį gaubtą, kad šis ne taip greit tirptų :D.

Kelionė buvo ilga, apie 5 valandas (gal kiek mažiau), geras dalykas tas, kad spėjau perskaityti kardiologijos klausimus egzaminui, kuris antradienį. Bet važiuoti nebuvo sunku (ypač kai ne aš vairavau :p), nes kelias buvo sausas.

Aš ir Kristine (Simo foto)

Pasiekėm Žagarkalns apie pirmą. Ten jau buvo beveik visi Vilniaus snieglentininkai ir malė parką :D. Nusipirkom bilietus ir pračiuožėm bandomąjį važiavimą palei parką, pažiūrėti plokštumų ilgius, statumus ir nusileidimus. Tada, pakilus į snowparką, atčiuožė ir Kristine, su ja susipažinau praeitais metais per Latvijos čempionatą, susirašėm ir nusprendėm susimatyti, jei mes normaliai atvažiuosim. Ji čiuožia rytais ir protingai daro, nes popiet sąlygos buvo sudėtingos. Žiauriai fainas žmogutis, beje, greit turėčiau patalpinti interviu su ja apie snieglentes, wakeboardus, Latvijos sceną ir kita. Taigi su ja praėjau per tramplinus ir boksus taip sutaupydama laiko greičio pasirinkimui. Per porą nusileidimų jau žinojau, kur kokio reikia. Gaila, kad nelabai ilgai pabendravom, nes ji jau čiuožė beveik penkias valandas, tai buvo belikęs pusvalandis jai. Bet vistiek smagiai paplepėjom :).

O mums važinėtis sekėsi neblogai. Triukai buvo nesunku, sunkiausia buvo susitvarkyti su šerbetu. Ant tokio sniego tokiais greičiais nesu čiuožusi. Kai nusileidus nuo didesnio tramplino bandai prisistabdyt, sukuri sieną šlapio sniego už kurio užkliūni. Dar problema, kad visas parkas buvo panašus į mogulų (gūbrinio) trasą, tai teko padirbėti, kad negriūtum po nusileidimo. Vėliau iškapojo ir nusileidimus, bet vis tiek buvo labai smagu. Pirmą kartą išsukau tiek 360 iš eilės ir netgi sugebėjau nusileidus iš 360 pasigauti greičio į sekantį didesnį trampliną ir padaryti nosegrab per jį. Dariau bs 360, jie smagesni ir geriau atrodo, be to lengviau daryti be prespin, nes fs man nenatūralus sukimasis, taigi sunkiau pašokti. Dariau ir dariau kelias valandas. Dar patiko aukštyn dėžė, kol dar ėjo normaliai pričiuožti prie jos. Mantas čiuožė visur ir rastą įveikė, ir didžiausius tramplinus išbandė, ir 54o suko, ir jibbino.

Mantas šoka per didįjį trampliną (o dar galvojau, kad nuotraukoj tramplinas atrodo nepalyginamai mažesnis). Netgi su shifty įveikė jį.

Kelias valandas praleidę parke nučiuožėm į mėlyną trasą , kurioj yra kelios dėžės ir mini boardercross su pora tramplinų, mokiausi 180 fs, bs, switch. Man visada sunku nusileisti iš 180 ir nepersisukti, tai ant to ir dirbau, kad iki sekančio tramplino pričiuožti switch ir vėl padaryt 180. Jau visai išeina.

Simas geria "pergalės" šampaną (Simo fotiko fotkė)

Simo pažymėjimas (Simo foto)

Šiek tiek pasitrynę toje trasoje padarėme Simui egzaminą. Jam teko staigiai sustabdyti, važiuoti tam tikrą atstumą tiesia lenta ir staigiai sustoti, taip pat daryti posūkius aplink mus. Viską puikiai įvykdė. Tada keliavome prie mašinos, kur jo laukė teorinis egzaminas iš FIS saugumo trasose taisyklių. Teoriją išlaikė. Taigi ta proga, jog dabar jau yra nebepavojingas trasų pilietis, jam įteikėme sertifikatą ir iššovėme bealkoholinio šampano, kurį jis gėrė iš snieglentininko bato. Simas jau tikrai gražiai čiuožia ir išmoko per gana trumpą laiką. Va ką reiškia, kai mokaisi tikslingai ir visų pirma sukoncentruoji savo dėmesį į čiuožimo techniką, o po to tik lendi į parką. Jis jau ne tik gražiai čiuožia, moka daryti įvairius posūkius, bet ir gali daryti ne vieną iš eilės flat 360, tailpress, ollie ir netgi pradėjo mokytis pirmus šuoliukus per mažuosius tramplinus. Šaunuolis :).

Prieš egzaminą

Mantas (ir aš), taip pat susigundėm "šampanu" iš bato (Simo foto)

Tiesiog negalėjau nepasidžiaugti kaimyniniu automobiliu

Po trumpos pertraukos grįžome į trasas. Aš ir toliau šlifavau 18o, tada grįžom į parką, kur šiek tiek pašokinėjom. Aš dar pačiuožiau statesnėm trasom mokindamasi switch. Vėliau Mantas nusprendė, kad reiktų peršokti per giant kicker (tokiu su duobe per vidurį). Tikrai nemažas tramlinas. Aš nedrįsau, bijojau, kad nesusitvarkysiu su greičiu. Mantas pirma pasekė vieną šokinėjantį latvį ir susidraugavo su reikiamu greičiu, o po to kelis kartus peršoko (būtų dar šokinėjęs, bet laikas baigėsi, tai leido jam peršokti dar kartą su pasibaigusiu laiku).

Kiečiausia tai buvo angliškas oras. Kai atvažiavos buvo taip pusiau apsiniaukę, tada apsiniaukė, tada pradėjo lyti (ir visi vilniečiai išvažiavo), po poros minučių nušvito saulė ir laikėsi iki sutemstant, žiauriai smagu ir gražu.

Dešinėje matosi parkas, tiesiai žemyn giant tramplinas. Sniego netrūksta.

Mini parkas su mini boardercross su mini tramplinais

Lenktynės varlyne

Taip ir baigėsi mūsų laikas. Po sočios atsivežtinės vakarienės patraukėme namo. Oras kelionės atgal metu nežavėjo, o jau kaip traukė prie miego... Prie sienos mus sustabdė lietuvių pasieniečiai ir paklausė iš kur grįžtam, pasakėm, kad čiuožinėjom Žagarkalns, jie sako "riedučiais?", mes "ne, snieglentėm", jie "ar dar sniego yra?" mes "pilna" , nustebęs palinkėjo geros kelionės. Apie antrą pargrįžom namo ir griuvom į lovą.

Naujas kėlimosi keltuvu būdas

Taip kad buvo labai linksma ir nors gaila, kad žiema baigėsi, bet smagu, kad jos pabaigą tinkamai paminėjom ir linksmai atsisveikinom iki kito sezono. O dabar laukia riedučiai :)

Po paskutinio nusileidimo šį sezoną